Šiandien savo cikle „Kinas ir švietimas“ kalbame apie Weso Craveno filmą (Košmaras Elmo gatvėje, Scream 5?), taip Wesas Cravenas, ir tai yra savotiška tai, kad režisierius, kuris paprastai atsiduoda baisių ir teroro kinui, suteikia mums „Širdies muzika“ (1999) stambios ir jautrios juostos., kuriam jis mokėjo apsupti išskirtinių menininkų būrį, kad patiekalas išeitų apvalus, ir viena iš tų istorijų, dėl kurių groja fleita (šiuo atveju smuikas).
Įkvėptas tikrų įvykių, jis pasižymi Šlovė Stefan mažame vaidmenyje ir dainuojant, o iškilumo svorį neša Meryl Streep kuris už šį vaidmenį dar kartą buvo nominuotas Oskarui, lydimas Aidanas Quinnas, Angela Bassett, Jane Leeves, Kieranas Culkinas ir Jay O. Sandersas, Among others.
Roberta Guaspari yra dviejų mažų vaikų mama. Kai vyras juos palieka, ji atsiduria labai keblioje padėtyje. Draugas pataria susigrąžinti senas muzikos žinias ir smuikų kolekciją, pasiūlyti dėstyti aukštojoje mokykloje. Jis taip ir daro ir, kovodamas per storą ir ploną, savo mokykloje Harleme sugeba sukurti solidžią smuiko programą, kuri džiugina daugybę merginų ir vaikinų, kurie nė svajoti negalėjo groti minėtu instrumentu.
Filmas „Širdies muzika“ jau pajuto mano simpatijas, kol jį nepamačiau, ir būtent dėl jo aktorių Meryl Streep ir Gloria Stefan mane visada žavėjo. Bet jei tema taip pat yra edukacinė ir filmas turi tokio jautrumo, buvo aišku, kad man jis patiks. „Širdies muzika“ gilinasi į ugdymą didžiosiomis raidėmis, tikrąja, ir sutelkia dėmesį į pastangas ir aukas, kurias turi dėti kiekvienas mokytojas, kad mokytų savo mokinius, šiuo atveju muzika – sritis, kuri gali tapti tikra aistra, jei žinai, kaip vadovauti.
Triukas, pasak Robertos Guaspari, yra derinkite susikaupimą ir discipliną tinkamu mastu, su tikru jausmu, kad žaidžiant būtų daroma iš širdies, su jausmu. Nepraleiskite.